Visai ką tik per Briuselį nuošė lietuviškas kultūrinis cunamis, kurio akin aš patekau, po to man buvo paaiškinta, kad jei daiktas turi akį, tai jis yra tornado, o ne cunamis. Teksto jau nebekeisiu, o nuotrauką parinkau teisingą. Čia skaitykit antrąjį cunamio epizodą, o pirmą ir sekančius du jei norėsit susirasit pagal apačioj esančias nuorodas.
Yra Europos Komisijoje toks Vertimų generalinis direktoratas – trumpinasi DGT, tariasi maždaug kaip „džigitai“. Jų darbas yra versti ES teisės aktus į 24 ES kalbas. Direktoratas yra vienas didžiausių, ir kadangi ten tiek visokių, tai turi jie tradiciją: kai tik kokia šalis pirmininkauja, leidžia jai prisistatyti. Lietuviai metė ekstrymą: sudėjo valandą iš Jeilio specialiai parsiskraidinto profesoriaus emerito Tomo Venclovos su skrabalais.
Su profesorium emeritu (toliau TV) daugmaž aišku. Mano smegenų skyreliuose jis yra suveltas į maždaug tokį asociacijų gniužulą:
Golemas arba dirbtinis žmogus; sūnus tėvo, parašiusio LTSR himno žodžius, bet o tačiau iš LTSR sugebėjęs būt ištrenktas disidentas (Helsinkio grupė); Pušis, kuri juokėsi; keturios žmonos, viena iš jų pavarde iš vienos raidės, prailginta iki daugiau, kad padoriau atrodytų; Brodskio draugas, taip labai, kad tapo gal pirmu lietuviu dalyvavusiu Nobelio premijos įteikimo ceremonijoje; dar be to ir Milošo draugas; kilimo klaipėdietis, o vis tik labiausiai vilnietis iš visų, ką žinau pasaulyje esant; lenkiškumą, žydiškumą ir kitokį Vilniaus įvairiatautiškumą natūraliausiai, lengviausiai ir intlelektualiausiai suvokiantis ir ant šitos bazės patraukliai mandrą antstatą lipdantis personažas.
Nepraleidau progos pažiūrėt į tokį personažą iš antros eilės. Paklausyt, ką apie Vilnių kalba spausdinimo mašinėlės tembru (čia taip buvo pristatytas), tai kas, kad ta kalba Kultūros baruose prieš tris metus buvo publikuota Pats TV per kulminacinę vakarienę lengvai prisipažino, kai paklausiau, ar galiu tekstu plačiau pasidalinti.
Po to sekusioj neilgoj klausimų-atsakymų sesijoje profesorius suformavo Vilniaus ateities įžvalgą: sakė, gerai būtų, kad mudviejų* mįslingasis miestas taptų rytų – ar net ir šiaurės-rytų-centro Europos Liuksemburgu arba Strasbūru. Aš nelabai supratau, ką tai reikštų: ką nors kitą, nei Šiaurės Atėnus ar Šiaurės Jeruzalę? Parlamento sesijas kartą per mėnesį? Šiaip intelektualinės ir politinės infrastruktūros užtikrinimą didesniems sprendimus priiminėjant? O gal LDK atgimimą naujam kontekste ir su naujom funkcijom? LDK tai man patinka.
Tuomi TV pasirodymą baigė, buvo pasodintas į pirmą eilę ir čia džigitų publiką ištiko skrabalai.
[youtube=
Kaip matyt iš filmuko, DGT susitikimui su skrabalais buvo šiek tiek ruošiamas. Aš gi juos išvydau pirmą kartą, kas būtų gal ir nieko, bet patalpa buvo labai maža, skrabalai nelabai maži, o Regimantas Šilinskas labai didelis, labai drobinis ir su labai žalvarine sege, ir dar turėjo labai nemažas garso kolonėles, per kurias leido bumčikišką takelį, kuriam skrabalais akompanavo. Ir taip kokius dešimt kūrinių. O paskutiniam – metė šonan skrabalus, į lubas savo lazdeles ir užtraukė savos kūrybos dainą, dešimties metų senumo. Va šitą:
[youtube=
(Jei pažiūrėsit jutūbo komentarams, pamatysit, kad R.Šilinsko giminaičiai prilaiko iš duonos nulipdytų nuogos A.M. Povilionienės skulptūrų. Tikrai Lietuvos talentai.)
Dar liepė visiems ploti ir pritarti. Kai kurie net pakluso.
Žodžiu, jei renginio kuratorių idėja buvo pristatyti Lietuvą dviem ekstrymais – intelektualiausiu disidentiniu kosmopolitizmu iš vienos pusės ir gaivališkiausia dzendobristiška lietuvių liaudies energija iš kitos – tai sumanymas pavyko. Aš, pavyzdžiui, buvau priblokšta. Bet nedrisau paklausti profesoriaus emerito, koks jam buvo įspūdis iš pirmos eilės ir ar pakluso raginimams ploti į taktą.
*TV, žinoma, nesakė, kad Vilnius yra mudviejų, nes jo skyreliuose aš į jokį gniužulą nesuvelta, bet kadangi Vilnius jo, o taip pat ir mano – tai galiu čia taip intymiai parašyti.
P.S. Pirmas cunamio epizodas buvo spektaklis Lietaus žemė Lietuvos nuolatinėje atstovybėje, trečiasis – Jonas Mekas su Vytautu Landsbergiu Bozaro scenoje, o kulminacija – vakarienė pas Nancy su (tuo) pačiu Tomu Venclova.
