Kaltas toks Skirmantas, paleidęs Gie pliuse tagą #darban. Tagas neišsirutuliojo, bet aš ėmiau idėmiau dairytis, pro ką darban važiuoju. Žiūriu, kad pro Yves Saint Laurent’ą – jauną tokį ir gražų:
Yvas, vizionierius, mano banko kultūros renginių salėj – griekas nesusiliesti. Pasirodo, Yvas yra geriausiai suarchyvuotas dizaineris – kai tuo tarpu kiti ką sukuria, tą išparduoda, Yvas savo kolekcijas tvarkingai sandėliuodavo – ruošėsi ateičiai, kai jo nebebus. Todėl galiu dabar pažiūrėti, kaip atrodė Aukštoji Mada tais metais, kai gimiau:
- Žirniukai. Dabar aišku, kodėl juos taip mėgstu.
Fotografuoti tų kolekcijų eskizų negalima – kaip ir nieko toj parodoj. Iššoka tarnautojas ir sako ne-ne-ne. Bijo, jog lankytojai grįžę namo nepradėtų Zingeriais tiražuoti YSL palikimo. Ypatingai norintiems bando prastumti prie išėjimo po tokį eskizų lapą už 2100 EUR. Nesupratau, ar originalą ar kopiją – nu bet ar gali tiek kainuoti originalas ir argi kas mokės tiek už kopiją? Tai gerai, kad dar kelis spėjau nufotkint, kol draudikas išlindo:
1964-ieji. Blizga ir su plunksnom.
Per stiklą medžiagos nepačiupinėsi, tai prisiminusi, kad mano kūdikystės laikais sintetinės medžiagos buvo naujai atrastos ir populiarios, o populiariausias tarp jų kremplenas – maniau, kad ir YSL jam neatsispyrė:
Kremplenas? Nekremplenas?
Bet po sales slankiojantys savanoriai su audinių pavyzdžiais davė pačiupinėti analogą ir sakė, kad YSL naudojo tik natūralius pluoštus. Taip kad tiek ružavas, tiek baltas gabalėlis yra toks pumpuruotai glamžytas linas, o ne sintetika. Nešiojant niežulio nekeldavo.
YSL prigalvojo daug tam kartui naujų dalykų: pirmas aprengė moteriškes perregimom vakarinėm suknelėm, o betgi ir kelnių kostiumėliais ir netgi smokingu. Visokius ten marinistinius motyvus ir kiepkes madingais padarė:
Čia ta pirmoji perregima suknelė.
Bet man tai be lygių yra jo mondrianiškos suknelės – visas kambarys su besisukančiom manekenėm:
Mondrianis toks dailininkas, kur spalvotus kvadratus paišė.
Tam pačiam kambary ir dar kitokių suknelių, kurias aš mielai nešiočiau, jei tik mano dydžio būtų. Visos jos iš plono tampraus vilnonio trikotažo. Tas, kur davė man audinių paletę čiupinėt, sakė, kad mano čiupinėjamasis tik iš tolo primena yviškojo audinio tekstūrą. Anoji buvo tobula, tik geriausiems prancūzų audėjams įkandama technologija (čiupinėti pateikiamos medžiagos surinktos iš belgiškų fabrikų).
Jei pamatysit ką taip apsirengusią Marcinkonių seniūnijoje, tai žinokit, kad aš.
Dar YSL kasmet padarydavo po naujametinį atviruką. Ir tuos kaupė. Tiks kaip iliustracija, jei kam nors norėsit paskelbti, jog meilės niekada nebus perdaug:
Mėgdavo kartais atvirukuos vaizduoti savo šunį, anglų buldogą Mužiką. Vat jums įrodymas, kad įžymiausias slovakas*Andy Warholas, pasirodo, mužikus tapė.
Ir tų angliškų mužikų buvo net ne vienas:
Čia galima įžiūrėti ir Mužiką III ir Mužiką IV. Ne amžini buvo.
O po to vedėm vaikus į dirbtuves. Ten jiems davė YSL modelių, visokių skudurų, žirklių beigi klijų ir leido juos visaip rengti. Tik išsinešti neleido, vėlgi turbūt, kad netiražuotume. Prifotografavau visokių vaikų pridarytų suknelių, labiausiai man patiko šita:
Mano vaikas konkretaus Ot Kutiūro atstovė. Svarbu, kad batai būtų patogūs ir galva nešaltų:
Bet palikom ir prašmatnesnio lietuviško dizaino pavyzdžių:
Iš tikro tai man labai daug tų vaikiškų darbų patiko, pakroviau daugiau į Picasos albumą:
 čia paspaudę nueisit į Picasa albumą, kur yra daugiau fotkių, nei įrašan sudėta. |
| YSl |
Grįždamos per Karališkąjį parką pataikėm į linksmą ružavų Lilio pūtikų pagrojimą. Yviška išvyka baigėsi liliškai. Dar Filigranuose sustojom, nupirkom knygutę apie tai, kaip triušis eina pas dantistą – nes iki antradienio turim suorientuoti mažiausiąją, ir išgėrėm kavų su cupcakea’is. Gaila, nenufotografavau. Tiktų prie 1964-ųjų kolekcijos.
* Aš nežinau daugiau jokių įžymių slovakų, išskyrus Marošą Ševčovičių, bet manau jis priskirtinas plačiai žinomų siauruose ratuose kategorijai. Komisaro dalia.
