Briuselyje šiandien temperatūra smuko iki +8. Nuo vakarykščių +24. Su Nr.3 važiavom pas daktarus į kitą miesto galą. Ryto piko valandomis. Todėl ant motociklo.

Į priekį buvo pusė bėdos –  spėriai žvarbstantis, bet dar sausas penktadienio rytas. Užtat atgal – +8 ir šlykštus lietus. Skuodžiam beveik užsimerkusios – a) vistiek matosi mažai, nes motociklai valytuvų neturi, b) norisi šilumon kuo greičiau. Nr.3 man už nugaros teiraujasi: ar tai mašinai už mūsų viskas tvarkoj? Žiūriu į lašais raupsuotą veidrodėlį – policija su švyturėliais. Įsiklausau – ir tekstas eina. Aiškiai mums. Sustojam.

Policininkas imituoja rūpestį. Aš – dėkingumą už rūpestį. Sako, vaikas turi laikyti kojas ant specialių pakojų. Turi mano Vespa specialią vietą užpakalinio keleivio kojoms pasidėti, ir Nr.3 kojos teoriškai ją net pasiekia. Tai ko važiuoja išsiskėtus, kaip varlė? Žodžių tokių policininkas nevartojo, bet rankom parodė. Nebevažiuos, pažadėjau, laikys kojas ten, kur reikia. Ir dar, sakė, keleivis turi būti su pirštinėm. Nusiėmiau savas ir užmoviau vaikui. Tai dabar, sako, tamsta taisykles pažeidžiat. Nes ir vairuotojas turi būti su pirštinėm. Ir dar, sakė, kad aš taisykles pažeidžiu du kartus, nes motociklo vairuotojas, net jei jis vairuotoja, turi būti su kelnėmis.

Negaliu sakyti, kad nežinojau, kad prieš porą metų priimta eismo taisyklių pataisa (kaži, ar tik Belgijoje?) nurodanti, kad važiuotojai motociklu turi būti ne tik su šalmais, bet ir su ilgarankovėm striukėm, pirštinėmis, kelnėmis arba kombinezonais ir batais dengiančiais čiurną. Kabo printoutas mano motociklo garaže, kai laukiu pasiimti po kasmetinio patikrinimo, pasiskaitau. Bet tikrai nemaniau, kad kas rimtai uždraustų ant Vespos suknia plevėsuoti.

Bet kognytivinis etinis disonansas yra tas, kad vakare nuvažiavau į vieną didesnių Briuselio prekybos centrų (maždaug kaip pusė Europos) – ir jame visame neradau nė vienos poros odinių pirštinių! Iš tikrųjų radau išvis vienintelę pirštinių porą: baltas vestuvines. Tai kaip man dabar vaikus rytais mokyklon vežioti?