Iš tikro tai susinervinu, gavus pranešimą, kad kažkas mane seka tviteryje. Nes jei seka, tai turbūt kažko tikisi. Dar baisiau, kad sekti ima žmonės, kurie kažką reiškia ratuose, kuriuose aš irgi kaip ir norėčiau ką nors reikšti. Ir ką jie sekdami gauna? Ogi iškalbingą tylą ir kartą per mėnesį kokį gal kam ir įdomų, bet be konteksto, taigi ir be ryšio linką į, pvz., siuvamą Europos sutartį.

sutartis

Aš ir toliau nesuprantu, kaip žmonės randa laiko ne tik sekti socialines mydijas – bent keturias paraleliai – bet ten dar ką nors ir gaminti. Žmonės nedirba gal? Ar vaikus internatuose laiko? Ar mano, kad kažkas kitas turi išmokyti jų vaikus siūti ir nepasimesti, kai spontaniškai išsirinkus keptiną pyragą iš Gustavo receptų knygos, staigiai pradeda aiškėti, kad a) yra sekmadienis, ir negustavo šalyje trūkstamų produktų nebenusipirksi, b) kad plikytų sausainių negustavo šalyje IŠVIS nenusipirksi, c) kad plikytinė tešla reguliuojama kiaušiniais, ir jei tiesiog sumeti tiek, kiek parašyta recepte, tai tešla išeina skysta – nu ir dar visokių variantų.

Mes sekmadienį atmetėm internatų opciją ir susidorojom su visom Gustavinarijos pritaikomumo negustavo šalyje kliūtimis. Gavosi labai neblogi Gedimino stulpai – mat kultivavom tautiškumą kovo 11-osios proga. Atrodė štai šitaip:

Skonis, kaip nekeista – nes improvizavom, tiksliau makalavom, tiksliau, keitėm produktus, procesus ir eiliškumą – išėjo visai nieko. Ir net FB ir G+ prisirašėm. O tviteryje ne – bo ten mano sekėjai nelietuviški, o į 140 smbolių sukišti paaiškinimą apie kovo 11 ir Gedimino stulpus – aš nesugebu.

Bet nesugebi žmogus tik tol, kol nesutinki ko nors, kas yra įsitikinęs, kad sugebi. „Norėčiau, kad išmokytum mane siūti lėlytes“,- sako Izabelė. Ir yra įsitikinusi, kad sugebu. Ne tik lėlytes siūti, bet ir išmokyti. Nes nežino, kad jos pati vyriausioji sesė moka tik siūlą į adatą įverti, o siūti ne, o gal ir žino, bet dar nesuveda priežasties su pasekme ir nemano, kad tai dėl to, jog sesė tos pačios mamos neišmokyta. Tai turiu spėriai tų lėlyčių – na, gal ne daugiskaita vis tik – imtis, kol įsitikinimas mano sugebėjimais dar išlieka tų sugebėjimų realizavimo prielaida. Bala nematė tų tviterio ratų.

Na ir kad jau visai neatrodytų šitas įrašas kaip grynoji klaviatūros užrūdijimo prevencija, tai galiu pasidalinti savo prieš 10 min. išgūglintu atradimu: Siuvėjų dienas Silmačiuose į lietuvių kalbą, pasirodo, išvertė J.Paleckis. Ne tas, kur dabar yra ten, kur sutartys kartais siuvamos, o tas, kuris kaltas, kad kovo 11 yra šventė, verta Gedimino stulpų iš naujo tvėrimo. Jergutėliau, kaip viskas gyvenimuos susiję.