Tik spėjau svaigtelti nuo rekordinio (mano masteliais) savo įrašo apie Sokurovo Frankofoniją skaitomumo ir viešo manęs pripažinimo LT taisymosi požymiu:
ir gavau autoriteto vėzdu per galvą. Profesorius Delfyje pateikia savo reikalo matymą , o jei kas mato kitaip, tai jų – ką čia slėpsi, ir mano – problema.
Nesusmukau po tuo vėzdu – visų pirma, Profesoriaus požiūris yra visai legitimus. Bėda tik, kad ne visi taip giliai kapsto ir taip plačiai mąsto (su nuliu ironijos tai sakau). Visų antra, didžiausias šitos sokuroviškos istorijos liūdesys ir man atrodo neišnaudota dialogo galimybė. “Nepasipasakojome” – paprastai konstatuoja Profesorius ir visiems aišku (aš gi pasakoju apie kažkokius nėštumo testus ir niekam neaišku). Bet aš irgi nelaikau Sokurovo kadriniu propagandistu, greičiau manau, kad jis tiesiog taip galvoja, tai gaila praleistos progos pasipasakojimu bandyt tą jo galvojimą kaip nors biški kryptelt. Ar tiesiog būt pasipasakojus. Dabar belieka Profesoriaus straipsnį tiražuot, kad daugiau žmonių suprastų, kad finalo raudona yra perspėjimas kartu su Europa išsigandusio, o ne gasdinančio.
Bet paskui užtinku internetuose Berlyno dienoraštį, susitikimo su Sokurovu Vingyje liudijmą, iš kurio patiriu, kad ne man vienai šitas reikalas minčių sukėlė visokių. Be to sužinau, kad Vingyje Profesorius krito į Sokurovo glėbį skaityti daugiau
