Taip atsitiko, kad savo vilnietiškus kapus apšokom iš anksto ir radijo įspėjimai apie sudėtingas padėtis Lietuvos keliuose neįkvėpė antrąkart mestis Antakalnin, kaip Brodan – į kitus pažiūrėt ir savęs parodyt.
Bet žvakučių turėjom, trokštančių jas degiot taip pat, todėl suderinom tradicinį atostogų žygį dar nemintais Dzūkijos Nac Parko takais su ieškojimu vietų, kur tas savo žvakeles galėtume prasmingiau uždegti. Juolab doriausia internetų Elė davė sektiną pavyzdį:
Partizanai mintyse sukosi ir mums. Bet iki Kazimieraičio slėptuvės su dviem pradinukais per darganą ir miškovežių suvartytus miško keliukus manėm sunkiai nusikasiantys. Tada prisiminiau, kad Molėtų marše nesudalyvavau tik dėl to, kad tuo metu kilau į dangų. Bet sykis toks jau likimas, tai Molėtai be manęs turbūt ir toliau apsieis, o va kur artimiausia žydų žudynių vieta žiūrint iš kaimo, kuriame jau tiek laiko gyvename – kaip tik atėjo laikas pasiklausti.
