Kai laukiausi pirmos dukros, tai bijojau pasaulio pabaigos – kažkoks eilinis žemės susidūrimas su milžinišku asteroidu buvo pranašaujamas, liūdna man buvo galvoti, kad tiek mažai mano vaikiukui gali tekt pagyventi. Kai laukiausi ketvirtosios – tai jau bijojau rusų: mašinos važinėjo su Gruziją remiančiais lipdukais ir vežėm kažkokius rūbus į Žvėryną ir patalus, Gruzijos karo pabėgėliams remti. Antrojo ir trečiojo nėštumo detalių neprisimenu, bet kad bijojau kažko, tai taip – todėl iki šiol maniau kad tokios paranojos yra konkreti fiziologinė reakcija.
Nu bet šiandien pažiūrėjau Sokurovo Frankofoniją. Specialiai, beje, iš kaimo važiavom, biški nepatenkinti, kad seansas 21 val., bet šimtas grįžinėjimo kilometrų vidurnaktį vietomis per rūko pieną buvo visai romantiški – man nevairuojančiai bent jau. Bet čia ne apie tą rūką noriu pasisakyti.
“Tai … rusų išminčiaus kino meditacija meno, istorijos ir Vakarų kaltės temomis.“- rašoma apie filmą Kino Pavasario puslapyje. Man gi nuo jos baisiau nei nuo Gazmanovo. Tas tai lengvai atpažįstamas atgrasus provokatorius, tokio ir neįsileist nei proto daug nei kiaušų stiprių nereikia, o va taip sklandžiai besižiūrinti inteligentiško žmogaus meditacija, apie tai, kad visi kapitalistai vieno kelmo paukščiai ir Rusija jiems tik bendras priešas skaityti toliau
