Čia tikra rožė prie mano tikro namo šį rytą. Jau biški su sniegu.

Belgija yra šalis, kur gruodžio mėn. žydi rožės ir jei namas turi dvigubo stiklo langus, jie atskirai paminimi nuomos skelbime. Manau todėl, kad Belgijoj nebūdavo normalių žiemų. Nebūtų čia apie ką nė kalbėti, jei ne klimatas, kuris keičiasi ne ta linkme, dėl kurios rašomasi po Kioto protokolu, o atvirkščiai: Belgijoj pastebimas visuotinis atšalimas: ketvirta žiema, kai sniego padrebia bent vienam rogutiniam savaitgaliui, o belgai tuo vis dar negali patikėti ir NEKEIČIA PADANGŲ Į ŽIEMINES.

Šiandien į mano pašto dėžutę įkritusi reklama įrodo, kad kažkokie poslinkiai belgų sąmonėj vis tik vyksta – prieš ketverius metus, kai supermarkete paklausiau rogučių, mane nusiuntė prie samčių, nes skamba panašiai, o rogučių tenai niekas gyvenime nebuvo teiravęsis.

Su šita sąlyga kiekvieni du centimetrai sniego Belgijoje reiškia nacionalinę tragediją, transporto paralyžių ir 4 km/h greičiu šliaužiantį kamštį. Vieni padangų nekeičia, nes „vistiek taip ilgai nebus“, kiti todėl, kad atsistoję nuo 5  val ryto gyvon eilėn būna iš jos pramesti, nes pirmenybė lizinginiams automobiliams. O dar kiti tų padangų neturi, nes garažas sako, kad ten, iš kur jie jas perka, padangos išvis užsibaigė. Žodžiu, kodėl jie padangų nekeičia, aš kaip ir suprantu, bet kodėl nesugebėję padangų  pasikeisti nesėda į visuomeninį transportą – tai čia man suprast neduota.

Čia foto iš pernai metų. Ta eilė iš principo todėl, kad daugumą žąsinu su vasarinėm padangom ir priekyje vienas iš jų jau įvažiavo į kitą iš jų.

Mano žieminės padangos guli rūsy ir jau prieš dvi savaites susizgribau, kad žiema ateina. Iškart tas padangas pakeist vyrai pernelyg užimti buvo, bet po dviejų savaičių, kas yra jau rytoj, sutarėm susitikti. Nuo 4 km/h kamščio manęs tatai turbūt neišgelbės, bet bent jau jausiuos jame tvirtai ir ramiai galėsiu žiūrėti iš youtubo nuripintus video. Visas Neelie Kroes iš eilės:

Tvirtas jausmas nusimato rytoj vakare. Bet rytojaus ryto tai laukiu neramiai, nes turėsiu atlikti kiek modifikuotą lietuvių liaudies sumanumo tikrinimo užduotį: ta pačia valtimi perkelt į kitą krantą vilką, ožką ir kopūstą.

Konkrečiai bus taip: porą vaikų į mokyklą nuvešiu dar vasarinėmis padangomis, tada priduosiu automobilį į garažą, ten persėsiu ant iš vakaro privaryto motorolerio, iš darbo telefonu sukoordinuosiu auklę, kad pasiimdama vaikus sumokėtų garažistams ir paimtų mašinos raktus. Darbo valandos Belgijoj ne visai tokios,kaip Marcinkonių pašte, bet dirbančiam žmogui ten paspėti vistiek neišeina.

Esmė ta, kad visi su oranžiniu  siaubu prognozuoja, kad prisnigs.

Tikiuosi spėti  iki tol susitvarkyti su savo ožkom ir kopūstais.