Susirinkom šiandien managemento awaydėjuje [1]. Koučius toks atvažiavo, britas, Sidnėjaus olimpiados aukso medalininkas aštuonviečių valčių rungty. Protino mus tema „How to make your boat go faster“. Stojo interaktyvus momentas. Parodė skaidrę su tarakonu. Pieštu tokiu, nešlykščiu. Kompanija multikultūrinė, paklausė, ar žinom, kas yra cockroach. Nu aišku, kad žinom, tuoj sudainavom porą taktų:
“Tai tada, – sako, – žinokit, turiu portfelyje stiklainį su dešimčia tarakonų. Kas iš jūsų galėtų juos suvalgyti? “ Kas ten juos valgys tuos tarakonus, nieks aišku nepasisiūlė. “Gerai,- sako.- Duodu tūkstantį eurų”. Nu ne, chebra dar nepasirašo. “Gerai, penkis tūkstančius”. Aš žinau, kad žaidimas, neturi jis jokių ten tarakonų, nualptų pamatęs, kur jau ten į sloiką susikraut, bet klausiu – kokių, žalių ar gruzdintų (nes prisiminiau kiniškus skėrius, kur net skardinėmis eksportuoja). “Na, -sako,- šiaip jau reiktų žalius, bet tiek to, jei kitaip nesutinki, tai pagruzdinsiu. “Nu jo,- sakau,- tada suvalgysiu”. Ir dar vienas kolega, konkretus olandas, finansų skyriaus vedėjas, tas sakė irgi už 5000 suvalgytų. Už 10 štukų pasirašė jau ir suomė, irgi, sakė, jei gruzdinti ir jei alaus duos užgerti. Dar, man rodos, ir dėl majonezo susitarė. O kiti – jėzusmarija, kad leidosi į svaičiojimus – «nevalgyčiau nei už milijoną, jei nebūčiau alkanas » ir kitokios nesąmonės.
Nu tai kuom ne sėmkės? 20 kap. už stiklinę.
Dar Benas davė mums aukso medalį šiltoj rankoj palaikyti. Ir filmuką parodė, kaip iki aukso medalio prisiyrė. Toks su ypatingai nešališkais britiškais komentarais. Pabaiga labai jaudinanti.
Ir tai dar vienas mano postas, į kurį nesugebu normaliai įterpti filmukų. Išbandžiau viską. Jei kas padėtų susitvarkyti, ką nors duočiau.
[1] Away day, tai kai visi užuot darbą darę kur nors dienai išvažiuoja ir semiasi įžvalgų, kaip toliau gyvent. Dar dažniausiai išsikviečia kokį koučių (mokytoją iš nelabai didžiosios raidės), kuriam moka pinigus, už tai, kad padėtų mintis apsirankioti ir gal kokia struktūruotesne linkme kryptelti.
