Turėjau ofisą, pro kurio langą galėdavau perskaityti priešais esančio kabako pietų pasiūlymus, nes Nancy [1] juos išrašydavo ant lentos, kurią išstumdavo prie perėjos kaip tik man po langu. Po to išsikėlėm kitur, tai lentos nesimato, bet pas Nancy į Le Corrège [2] kartais pargrįžtu. Tiesa tik pietauti, bet, anot tinklapio, ketvirtadieniais ir penktadieniais čia galima ir vakarieniauti, tad kokiems nors komandiruotiesiems, nusėdusiems viešbučiuose apink Šumano žiedą (populiarus pasirinkimas, nes komandiruotieji dažnai turi reikalų šiame rajone) gal visai ir nieko variantas, kai Grand Place ir žuvų gatvė [3] jau turistiškai apvaldyti.
Kol nepamiršau : į Le Corrège būtina paskambinti ir užsisakyti staliuką. Nes stalų ten nedaug, o įstaigų su išalkusiu kontingentu aplink pakankamai. Ir dar dėl tos pačios priežasties ateiti ten geriau tarp 12:30 ir 13:00, nes Nancy yra olandė, todėl stačiokiškai teisinga ir aptarnauja ne pagal ten kokį myliu/nemyliu, o first come/first served. Tai jei ateisi paskutinis, tai paskutinis ir gausi, o virtuvėj jos vyrelis sukasi vienas, jei pasiseka – dviese su kokiu gizeliu.
Mes ten ėjom keturiese – malonu su savo vyru perpiet susitikti ir dar porą ponių, seniai matytų, išsikvietėme. Įtariai į mane žiūrėjo, jų patiekalus telefonu pliauškinančią, bet liepiau netrukdyti ir nekreipti dėmesio, sakiau, čia toks mano projektas. Projektus Šumano žiedo apylinkėse gerbia.
Aš irgi važinėju motociklu, tiksliau motoroleriu. Bet mano yra šokoladinė Vespa, tai čia kažkieno kito.
Susėdus Nancy iškart neša šampaną. Nežinau, ar todėl, kad mane pažįsta, nes neša ir kitiems stalams, bet nenustebčiau, jei čia nebūtų nei vieno pirmąkart besilankančio kliento. Taip kad negaliu garantuoti, kad atėję be manęs to šampano gausit. Bet greičiausiai gausit.
Šampano buvo daugiau, bet kol susizgribau fotografuoti, jau buvau trečdalį išmaukus.
Viena iš mūsų ponių užima aukštas pareigas, neturi vyro, gyvena beprotišką gyvenimą ir yra labai alkana. Todėl šaukiasi bent duonos, kad galėtų tą šampaną susistumti. Nancy gi – draugiška, bet rami. Sako: tuoj, tuoj, juk matai, kiek žmonių. (Jo, atėjom 13:10 – aš čia tik kitiems naudingus patarimus duodu). Bet atmetė tos duonos krepšelį neužilgo. Duona kaip duona, aš tokią irgi kartais duoninėj perku, kai namie patys neišsikepam. Ir sviestas kaip avialinijose. Bet aš jau žinau, kad greitai čia nieks nesidarys, tai valgom tą duoną su sviestu. Man tai visai ir skanu:
Dabar reikia rinktis patiekalus. Meniu čia labai – gal net iki nuobodumo [4] – pastovus. Bet visada su sezoniškumo priegaide – dienos sriuba jau dažniausiai moliūgų (nors iš meniu dar gali pasirinkti gaspacho vasaros aidą), ir, žinoma, dabar pačios austrės. Jų mano kompanija ir užsisako, anos damos po tris, o mano vyras normaliai šešias. Afrodiziakai, tai afrodiziakai. Aš starterį praleidžiu, nesibritkiju austrių, bet ir nealpstu, ir šiaip duonos tos privalgiau jau, nebereikia man to starterio.Gražiai čia atrodytų tų austrių nuotrauka, bet aš tuom kart užsimiršau, kad turiu projektą. Kitam kartui pasitaisysiu.
Toliau renkamės pagrindinius patiekalus. Tradiciškai susimėtau tarp tartare du saumon (lašišos totoriškai) ir dar ko nors (šįkart tarp veršiuko inkstų – rognon de veau, galvoju, gal ko nors šilto), bet, kaip dažniausiai, užsisakau totorišką.
Tai yra smulkiai kapota žalia lašiša, su neįkyriais prieskoniais, atsiduoda šviežumu, nebyra po lėkštę, nes surišta švelniai rūgštelėjusiu aliejingu padažu ir tai yra viskas, ko man reikia. Nes iš tikro šį patiekalą imu ne dėl lašišos, o dėl dieviškiausio Briuselyje daržovių garnyro. Aš mat galvoju taip: jei pietauji ne namie, tai protinga rinktis patiekalus, kurie be kita ko kompensuotų tavo nuklydimus nuo taisyklingos mitybos: aš, pvz., namie labai tingiu terliotis su daržovėmis. Todėl traškus, ne tai žalias, ne tai virtas Nancy daržovių bukietas (suskaičiavau 8 ingredientus: šparaginės pupelės, cukinijos, brokoliai, kalafijorai, tikri žalieji šparagai, pomidorai, porai ir rukola) – atgaiva sąžinei, gomuriui ir dantims.
- Čia vėl nufotografavau nelabai vykusiai, gerai matosi lašiša, kuri man šiame patiekale nėra pagrindinė, o daržovės matosi ne visos ir ne taip patraukliai, kaip jos iš tikro yra.
Čia bandžiau taisyti padėtį, bet jau viskas kaip ir suėsta, tik vienišas šparago įrodymas likęs.
Vyras mano irgi ėmė lašišą totoriškai, tai, viena vertus, pasijutau neblogai dėl to, kad trečdalis mano šeimos šiandien gaus reikiamą daržovių kiekį, kita vertus, tai rodė stalo bendrų visišką neįsijautimą į mano projektą – būtų isijautę, būtume visi ėmę skirtingus patiekalus ir išsamiai pristatę asortimentą. Abi ponios irgi užsisakė tą patį: Minute de boeuf. Gūglas tai verčia kaip „minučių jautiena“, nors turėtų versti „jautienos minutė“. Tai toks plonas steikelis, kuriam iškepti vidutiniškai prireikia minutės vienai ir kitai pusei [5]. Bet su ponių užsisakymu išėjo geriau, nei maniau, nes jos užsisakė skirtingą cuisson (t.y. iškepimo laipsnį, Nancy visada paklausia, o kaipgi, ir atsakyti gali jai prancūziškai arba angliškai [6]). Taigi, ta ponia, kuri gyvena sudėtingą gyvenimą užsisakė bien cuit, kas angliškai būtų žinoma kaip well done, o lietuviškai „tik prašyčiau be jokio ten kraujo“. Bet žinot, Nancy vyras ne koks ten barbaras ir geros mėsos iki pilkumo negruzdina. Tai atnešė tokią vat, aš gal ją vadinčiau medium/a point/rausvoka, bet mūsų poniai tiko:
O kita ponia, ėmė normaliai saignant/rare/su krauju, ir gavo vat ką:
Čia dar matosi ne visai išsileidęs sviestukas su žolelėmis. Niam.
Iš tikro, kai atnešė, tai vienodai ta jautiena atrodė, ten tik Nancy žinojo, kuriai kurią padėt:
Akyliausieji čia gali įžiūrėti, kad viena ponia jau kolaboruoja projekte, nes laiko kilstelėjus lėkštę, kad nuotrauka geresnė būtų.
Kaip matot, lėkštėj jokių fiti miti – mėsa ir truputis salotų (bet ne tokių, kaip prie mūsų totoriškosios, pas jas virtai nevirtų daržovių nebuvo, tik gabalėlis pomidorų su salotų mišiniu ir rukolos lapeliu). Bet prie patiekalo pagal nutylėjimą keliauja bulvyčių fri dubenėlis:
Bulvytės fri Belgijoje yra ne tik pagalnutylėjiminis [7] garnyras, bet ir nacionalinis pasididžiavimas. Labai nesiplėsdama pažymėsiu, kad belgiškos bulvytės fri yra visai kita kategorija, nei prancūziškosios. Atskirti vienas nuo kitų galima pagal šiuos požymius: jei bulvės yra 1) šviežiai supjaustytos (ginkdie ne šaldytos) ir netaisyklingos formos; 2) apvirtos du kartus (ten kažkaip meta jas į aliejų trumpam, kad traški luobelė susidarytų, paskui ištraukia ir vėl kiša, tada jau kad išvirtų); 3) minkštos viduj ir traškios iš išorės; 4) aiškiai išreikšto bulvės skonio; 5) ne mažiau nei centimetro storio, 6) patiekiamos popierinėje tūbelėje (ne dėžutėje) – tai čia jau ir bus belgiškos. Dėl tos popierinės tūbelės, tai čia kriterijus labiau lauke perkamoms, yra netoliese place Jourdain toks kioskas, kur žmonių EILĖS stovi, nes ten jau tos bulvytės, tipo, geriausios – gal net pasaulyje, o Briuselyje tai tikrai.
Tai pas Nancy, aišku, bulvytės teisingos, atitinka visus penkis požymius, išskyrus tūtelę, žinoma, bet tai žanras kitoks.
Užgeriam viską vandeniu – kurio Belgijoje už dyką neduoda, ne Prancūzija čia kokia nors, į kainą nėra ko žiūrėti, nesutaupysi ir markės nepasirinksi. Rinktis gali tik tarp l‘eau plat/still/negazuotas ir petillant/sparkling, apie šitą galima netgi sakyti gazeuse, skamba visai kaip gazuotas. Vynų kortos pas Nancy niekad netyrinėjom, kai ateinam pietaut, tai nėr kada įsijautinėt, imam Nancy parinkto namų vyno – pasirinkti reikia tik kiekį: un demi/half/pusę litro, arba un quart/ketvirtį. Galima, žinoma, ir litrą imti, ir atneša jį ąsotėlyje, kuris vadinasi pichet, man tai primena, kad kažkokiose tarmėse pripišioti reiškia prisiusioti, bet čia turbūt etimologiškai nesusiję.
Po viso šito – kava ir desertas. Kai būnu tik su poniom, tai pietum niekada desertų neimam, nėr tokio įpročio, net man jis per šešetą metų išsivadėjo, o va su vyru mano, tai programą visada atliekam pilnai. O čia dar projektas. Žodžiu, nesidairėm į jokius ten ledus beigi sorbetus, net ir užmaskuotus tokiais vardais kaip Dame blanche (vaniliniai ledai su šokolado užpilu ir plakta grietinėle) ar Bresilienne (vaniliniai ledai su karamelės užpilu ir braziliškų riešutų trupiniais). Nesusgundėm nė Tarte Tatin (toks atvirkščias obuolių pyragas, kai karamelizuoti obuoliai uždengiami sluoksniuota tešla iš viršaus, o ne į ją sukraunami). Aš Belgijoje dažnai valgau Crème brulée (krembriulė, ledai būdavo tokiu pavadinimu):
Nu ką galiu pasakyti, nuotrauka išėjo kaip iš mokyklinio filmo apie ląstelės dalijimąsi, bet skonis tradiciškai geras: karamelizuota plutelė lūžta traškėdama kaip stiklas, ir tos stiklo šukelės susilieja su saldžiai švelnia trynio ir grietinėlės mase. Ponia su sudėtingu gyvenimu bandė identifikuoti kažkokį nederantį prieskonį, išaiškėjo, kad tai lavanda, nes meniu desertas taip ir pavadintas: krembriulė su lavanda. Man ta lavanda visiškai nemaišė, nors galiu suprasti, kad desertas su šviežiai skalbtos patalynės užuomina gali kai kam užminti ant nuospaudos.
Paėmėm dar ir antrą desertą – taip ir sakėm, atneškit du desertus su keturiais šaukštais. Antrasis desertas irgi tipiškai belgiškas – Moeulleux au chocolat. Nu ir kaip čia žmogus išversi tokią poeziją. Kažkokia minkštai aksominė šokoladinė švelnybė.
Reikėjo fotografuoti prakrapštytą, būtų matyti, kad pyragėlis gal šiek tiek perkeptas, nes pagal taisykles viduj šokolado sluoksnis turėjo būti takus, toks pats, kaip ant viršaus užlietas tąsus pieniškas irisas. Bet masė išliko drėgna, viskas buvo švelniai šilta, sukapojom kaip smakai.
Užgerdami kava. Aš šiaip kavos negeriu: nes a) ji man karti, b) visai ji manęs netonizuoja, c) niekad nesugalvoju, kur pilti tirščius, nes kažkas man sakė, kad jei pilsi į kriauklę, tai užsikimš. Bet kartais nesinori išsišokti – tada geriu Lait russe/ rusišką pieną [8] :
Lietuvoj gal tokią vadintų café latte? Bet Nancy daro ir tą, atrodo labai panašiai, tik sluoksniai kitokia tvarka. Šiaip daug pieno, mažai kavos ir aukšta puta.
Ponios geria espresso:
Ne, čia nestovi tas šaukštelis, čia gal maišė bičiulė tuo metu.
O vyriškis – café normal:
Pieno čia prisipylė. Bet mažiau, nei manojoje.
Dar su kava eina dėželė Cote d‘or šokoladukų, imk kiek nori. Tik vėl nenufotkinau, tai įdėsiu iš gūglo:
Dabar apie kainas. Galima pasileisti per visą valgiaraštį, o galima imti dienos meniu: valgant vieną iš 2 dienos patiekalų – jis kainuos 13 €, jei prie jo pridėsit vieną iš 3 starterių – bus 16 €, o už 19€ dar galėsit pasiimti ir bet kokį desertą. Apsimoka.
Bet mes, kaip seni lankytojai, imantrių formulių netaikėm, sakėm Nancy, ką nešti, ir kaip jau ji ten skaičiavo, taip skaičiavo, nėr tikslo jai mus apgaudinėti. Sąskaita mūsų buvo 110€ (su puslitriu vyno ir litru vandens). Palikom 10€ arbatpinigių.
Sąskaita atnešama tokiame kibirėlyje su čiupa čiupsais. Ir žinokit, labai daug žmonių juos pasiima.
O čia sąskaita visam grožyje, su adresu ir rekvizitais:
Belgai tas sąskaitas mielai pasiima, atiduoda giminaičiams turintiems savo įmonę, nes tie gali kažkaip priduoti jas kaip gamybos išlaidas ar pan. ir sutaupo ant mokesčių.
Jei kabočiau Užkalnio tinklapyje , žąsų duočiau keturias. Maistas kokybiškas ir skanus. Nancy kaip draugiška pusseserė. Va tik kad laukti gali prisieiti.
Le Corrège, rue le Corrège 90, 1000 Bruxelles
Tel. +3227343412, e-mail : info@lecorrege.be
[1] Nancy yra šios įstaigos savininkė ir viena iš dviejų darbuotojų. Ji priiminėja užsakymus ir juos išnešioja, o jos vyras dirba virtuvėj.
[2] Pavadinimą restoranas gavo nuo gatvės, kurioje yra, o gatvė – nuo renesanso dailininko. Šiam rajone visos jos tokios: Ticijano, Veroniečio ir pan.
[3] Čia tokios Briuselio privalomos turistinės įžymybės, Didžioji aikštė yra Rotušės, kur ant kampo Marksas „Kapitalą“ rašė, o žuvų gatvė iš tikro vadinasi Mėsininkų, bet yra pilna žuvų restoranų.
[4] Nu būna tikrai, kad atsibosta man tas lašišos tartaras, o mano draugei – višta normandiškai. Tada kurį laiką vaikštom kitur, paskui vistiek pasiilgstam: ir patiekalo, ir Nancy, ir ambijanco – dar ten būna vyrų kariškom uniformom, iš Europos Gynybos štabo.
[5] Čia kažkaip prisiminiau, kaip traukiny „Lietuva“, kursuojančiame tarp Vilniaus ir Maskvos, vagone restorane valgydavom lietuvišką karbonadą. Jei turėdavom pinigų (retai, nes studentai), tai imdavom du, nes labai jau jis būdavo plonas. Tai vat, santykis tarp normalaus steiko ir minutinio yra maždaug toks kaip tarp mano močiutės karbonado ir to, kurį duodavo traukiny Lietuva.
[6] Ta proga pagūglinau mėsos iškepimo laipsnių atitikmenis angliškai ir prancūziškai, bendriausiai atrodytų toks (lietuviškus atitikmenis sugalvojau pati): Bleu – very rare – beveik žalia mėsa; Saignant – rare – su krauju; A point – medium – rausva, vidutiniškai kepta; Bien cuit – well done – gerai iškepta, bet neperkepkit; Carbonisé – very well done –sugruzdinta kancerogeniškai.
[7] Pagalnutylėjiminis, tai toks, kaip pagal nutylėjimą, angliškai sakytų by default.
[8] Čia grynai belgiškas pavadinimas, Prancūzijoj liktum visai nesuprastas.
Ruta
2012/10/26 at 05:50
Skaniai perskaiciau, atsiminiau -- bet ne ka valgiau, o ambijanca. Vilniuje atsiradusi vietele yra „Dangiski migdolai“, kur kai nuienu, visada prisimenu Le Corrège, nes moteriske panasi i Nancy, o ta, kuri gamina -- ne vyras, o jos drauge.
agnute
2012/10/26 at 08:31
turejau pradeti mokytis.. vietoj to perskaiciau sita ir prisiminiaui ir minute boeuf ir Moeulleux au chocolat. noriu… o jus tikriausiai pakeliui i lietuva ir dangiskusmigdolus eisit aplankyt 🙁 domina tik kas tos ponios :))
bz
galibuti
2012/10/26 at 08:43
na viená poniá tai pažįsti, tá, kuriai lavandos nepatiko. paspėliok pertraukėlėse tarp mokslú. o kitos tai ne.
Nijole
2012/10/26 at 17:32
oi, kaip skanu! jau pradeda skrandžio sultys kaip pavlovo šuneliui skirtis; va, kas būna, kai grįžusi iš darbo puoli ne į virtuvę, o prie kompo; varau šildytis vakarykščios lazanijos.
Kitą savaitę būtinai nueisiu ten pavalgyt -- ačiū, kad priminei.