Epigrafas Nr.1 (trumpas): Valstybės tarnyba ne tiems, kas neturi vaizduotės irba stuburo.

Epigrafas Nr.2 (ilgas): Tau reiks vaizduotės, kad aprėptum, kiek konkretaus poveikio visuomenei, ekonomikai ir visam pasauliui turi  mažytis viešosios valdžios žingsnelis. Tau reiks vaizduotės, kad suvoktum, kaip tavo judinamas mažas sraigtelis sąveikauja su likusia mašinos dalimi. Dažnai teks prisiminti Čerčilio maksimą: “niekada, niekada, niekada nepasiduok”.<Valdiška tarnyba> yra pasirinkimas tų, kam ne vis tiek, ir kieno moralinis giroskopas leidžia išlaikyti protinį ir analitinį stabilumą, kai visi aplinkiniai šias savybes ima praradinėti ir dėl to kaltina būtent tave. Tai vertybėmis grįstas karjeros kelias, ir ego ten ne karalius. Asmeniniame gyvenime ir etiniuose pasirinkimuose būna laikas, kai turi liautis vykdęs įsakymus. Taip pat ir viešajame sektoriuje: tik čia dar turėsi kasdien taikstytis su tuo, kad tavo geriausi patarimai tik švelniai koreguos, o ne lems kuria kryptim eina visuomenė. Ir jei negali susitaikyti su sprendimu, kuris tau neatrodo geriausias, o po to dar ir nepriekaištingai jo  įgyvendinti – valdiškos tarnybos patirtis pačiam bus skausminga.

Robertas Madelinas, Europos komisijos DG Connect generalinis direktorius[1]

Čia visai ne apie tai, kad paskutinį rugsėjo savaitgalį laimėjau kažkokius ten auksus bendruomenės sporto žaidynėse po NATO vėliava. Čia apie tai, kad nedažnai, o tiksliau labai retai pasitaiko sutikti šiam instituciniam mieste žmonių, kurių dar nepažįsti, susėsti aplaistyti – jei jau visai tiksliai, tai makaronais ir ravioliais aptaškyti – atsitiktinai išplėštos gatvės krepšinio taurės – ir išsiaiškinti, kad truba[2] kažkokia su visom mūsų motyvacijom būti čia, kur esam.

Ką mes čia darom – klausiam viena kitos, nepėsčios moteriškės, Lietuvoj dariusios daug ką, dėl ko negėda. Net nė prie ko, kad moteriškės, instituciniame mieste dar neteko sutikti nuosekliai profesiškai entuziastingo lietuvio, nei ♂, nei ♀. Santūresni tyliai šypsosi, emocingesni šoka salsą[3], visi noriai planuoja  atostogas ir augina vaikus. Bet tai važiavom čia ne to? Man lengviau pasiaiškinti – aš važiavau paskui vyrą, nes man patinka ir mano vyras ir paskui jį važiuoti – su dviem, trim, o galiausiai ir visais keturiais vaikais. Nuvažiavus ieškai darbo, randi, eini, darai, lauki atlyginimo ir atostogų. Būtų nieko, bet va numiršta Styvas ir visas keturiasdešimt-su-viršum metų pasaulis pradeda rytais žiūrėti į veidrodį ir galvoti, ar tikrai darau tai, ką padaręs galėčiau numirti ir aš. Bet apie tai jau rašiau čia: http://galibuti.wordpress.com/2011/12/01/kassandra-or-guerilla-choice-of-usability-evangelist-in-a-civil-service/ ir Stev’o Jobs’o kalbą Stanfordo abiturientams ten irgi patalpinau. Jei kas tikrai dar nematėt, eikit, pažiūrėkit, bet kas jau čia bus nematęs.

Betgi traukti Jobso kalbą motyvuoti visus įsvirduliavusius amžiaus vidurio krizėn, nedarant skirtumo tarp privataus ir valdiško sektoriaus – yra net ne tiek banalu (nors labai banalu[4]), kiek idiotiška. Nes motyvacija dirbti viešajame sektoriuje kūrybiškam, nekantriam, aktyviam žmogui turi būti labai ypatinga. Čia nekalbu apie a) garantuotą atlyginimą, b) negalimybę būti išmestam iš darbo ir c) socialines garantijas. Žinoma, kad dalis žmonių valdiškon tarnybon ateina – ir dar didesnė dalis joje užsibūna – dėl to, bet tai greičiau vadintina klampia auksinio narvelio abc, kurią reikia sparčiai užgožinėti kažkokia adekvatesne retorika, nes kitaip ragai ir valdiškai tarnybai ir jos aptarnaujamai visuomenei. Na ir man, tiesą sakant, visai nemalonu valgyti tuos makaronus nuvytusia mina – mol niekuo, vai niekuo negaliu pasigirt iš to, ką darau nuo pirmadienio iki penktadienio, tai kompensacijai fotkinu auksines krepšinio taures:

 

Bet kas kasa, tas iškasa. Iškasiau ir aš, benaršydama savo tūkstantinės organizacijos įvairių padalinių intranetus. Naršiau su konkretesniu tikslu, norėjau institucijos viduje keisti darbą ir eiti ten, kur žmonės dirba su debesim, ACTA, visokiais internetais ir neša medų mano mėgstamiausiai ES komisarei Nellie Kroes.  Benaršydama užtikau jų superšefo kampelį, kur jis pasakojosi buvęs paprašytas pasisakyt apie savo kaip viešojo sektoriaus darbinyko ir eurokrato karjerą. Reikalas buvo skirtas renginiui apie etiškas (ne, ne estiškas) karjeras, kurį organizavo superšefo universitetas, Oksfordas šiaip jau.

Ten aš ir perskaičiau tai, kas mano nuomone labai tiksliai apibūdina valstybės tarnybos iššūkius – tokiu būdu, kad normaliems žmonėms atsirastų draivas jų siekti ir su jais dorotis. Dedu čia viską[5], taip, kaip radau – nes gabalais draskyti tokį nuoseklų žmogaus dėstymą man neatrodo tinkama, o dėl vertimo į lietuvių kalbą – pora išplėštų gabalų (pabrauktų tekste) išverčiau kaip man atrodė teisinga ir daugmaž paskaitoma bei sudėjau epigrafuosna, kitus skaitykit, kam išeina.

THE PROFESSIONAL PURSUIT OF PUBLIC GOOD

„I describe myself as a “life-long public servant”, but is it especially ethical to devote four decades for professional pursuit of the public good, first in the UK and now in the European civil service? I would say both that it is in some way an ethical choice and that it is an extraordinarily challenging and satisfying walk of life. Can a brilliant Oxonian “do better”? Certainly you can “earn more”, but in terms of breadth and satisfaction, I have looked around at various stages of the last 30-plus years and always concluded, that the grass remains greenest right where I am. This is a great career, and you don’t have to be socialist to apply. It is not at all a career better suited for some part of political spectrum than for others: I would regard myself as a compassionate conservative and an economic liberal. I have spent my career advancing global economic interdependence, microeconomic regulatory loosening and the growth of co-regulation and soft law over the expansion of petty rule-books. But capitalism needs the state, and needs, as a public good, democratically validated rules of the road (hard law or soft law) that are clear, consistent and bias free. Public service is not a choice for those who lack imagination and stamina. The life of public policy in a democracy is more complex than most corporate challenges, as even CEOs have acknowledged. That makes it mind-stretching and a call, beyond the pure grey matter, for the deployment of people skills and emotional intelligence.

You’ll need imagination to grasp the myriad society-, economy- and world-wide impacts of a small step taken by the public power. You’ll need imagination to keep in mind how your small cog interlocks with the rest of the machine. You’ll frequently need Churchill’s maxim: never, never, never give up. It is a choice for those who care, and whose moral gyroscope preserves their mental and analytical stability, when all around are losing theirs and blaming it on you. It is a value-laden career path, but can not be one where the ego is a king. In personal life, and in ethics, there must be times when we stop following orders. So, too, in public service: but there will also be a daily need to accept that your best advice serves to shape, not to determine, the line of travel of your society; and if you cannot accept and then admirable execute a line different from your own preferred choice, public service will be a painful experience. It is not in that respect unique, but it does distinguish the civil servant from both the political actor and the NGO. Finally, let me add that the “EU” dimension carries for me an additional ethical dimension: if we are, as Peter Singer puts it, “One World”, then there is a higher calling to work beyond our community of comfort: that vocation may not require us all to be expatriates, and it is a vocation that can come in all walks of life. But the world needs our committed support. And that in turn does require open-ness as a goal, wherever we find ourselves geographically and professionally. My time in EU-world has been a privileged and I believe socially useful opportunity to live that challenge in my narrow compass.”

 

Paboldinau tą dalį, kuri kaip ir pateisina mano čia buvimą. Žinau, kad boldas yra neskoningas būdas primetinėti savo supratimą skaitytojui, bet kaip kitaip su savim pasiaiškinti?  Šiaip jau skiriu šitą reikalą Lietuvos naujiems politiniams metams. Jei Skirmantas Tumelis būtų naujajame Seime atsidūręs, būčiau pasilaikius šį įrašą labiau savo aukso žaidynių auditorijai. Dabar gi  linkiu, kad naujajame Seime būtų kas nors, kas galėtų panašų dalyką parašyti. Ar bent perskaityti angliškai. Skirmanto belaukiant.

 

[1] Čia mano vertimas – ne pažodinis, o toks, kaip aš apie tą patį pasakyčiau lietuviškai. Originalą rasit įrašo pabaigoje, kaip ir paaiškinimą apie ©.

[2] Jei ką trikdytų posakis apie triūbą, tai čia paaiškinimas, maždaug nuo 0.35 sekundės:  http://www.youtube.com/watch?v=_l5Zft2mlkc&feature=related

[3] Paskui, blin, mažo protelio meškiukai, prie balsadėžės pagauti pasakoja per Lietuvos televiziją, kad turi įvairių variantų, todėl balsavo prieš VAE. Čia toks neplanuotas nuokrypis – bet kažkaip vakar susijaudinau.

[4] Visokie ten apsišaukėliai koučiai ir bezdarni human resorsai nuvalkiojo klipą iki strigimo.