Nepaspėju aš su G+ realiuoju laiku… Palaižau naktimis, kai anei man jėgų bebėr diskusijon veltis, anei daug šansų, kad kas nors mane anam gale išgirs – laiko skirtumas su tėvyne valanda, bet ta, kur lemtinga.
Tai dabar paskalambysiu savo šaukštais, absoliučiai po pietų (savaitė kaip), ir pasisakysiu čia Edith Cavell ir grupės Leningrad klausimais. Argi galėjau įtarti, kad alendeloniškasis +Liudvikas Andriulis užgaus mano jautriausias stygas – šiaip jau nei generaciškai nei socialiai ypatingai nepersidengiam, o bet yra universalių trigerių, pasirodo. Jei dar neaišku, tai kalba eina apie oxujliežuvio +LA įrašą sūnaus Kosto pirmųjų gimimo metinių proga, tekstas minkštas ir smagus, vienas malonumas būt buvęs pasharinti, bet pasirodė skirtas limituotai auditorijai. Tai, viena vertus, pasijutau ypatinga, į tam tikrus limitus patekusi, kita vertus turiu dabar dalytis asociacijomis iš teksto, kurio negaliu parodyt, be ryšio biški gaunasi.
Anyway, apie Edith Cavell kaip Britanijos žymiausią Pirmojo Pasaulinio karo mot.giminės auką galima pasigooglinti ir patiems. Įdomi tokia britų medicinos sesers, dirbusios Briuselyje istorija: ir profesinę šviesą Belgijon nešė, žurnalą L‘Infirmiére (=medsesuo) pirmoji pradėjo leisti, ir Britų slaptųjų tarnybų užverbuota buvo, bet metė, atseit, tą reikalą kad padėtų britų kareiviams iš okupuotos Belgijos perbėgt pas neutralius olandus, o iš ten namo, už ką vokiečiai ją ir sušaudė, nepaisant rimto tarptautinės diplomatinės bendruomenės spaudimo. Bet vat kažkodėl rodosi man, kad garsiai skaitydamas savo tekstą Andriulis kirčiuoja Kavel paskutiniame skiemenyje, t.y. prancūziškai, o ne taip, kad rimuotųsi su „travell“, kas būtų teisingas jos britiškos pavardės tarimas. Ir tam yra priežastis, apie kurią wikipedija nekalba.
Priežastis ta, kad nemažai daliai Briuselyje gyvenančių reproduktyvaus amžiaus lietuvių „Kavel“ reiškia prancūzakalbėje Uklės komunoje esančią ligoninę, kurioje lietuviški vaikai gimsta tokiais kiekiais, kad Uklės meras, pasirašinėdamas gimimo aktus, seniai nebeklausia, kodėl mergaičių pavardės skiriasi nuo tėvo ir motinos, ir taškus ant „ė“ sudeda normalius, o ne kairinio kirčio atitikmenis. Tiesą sakant, nežinau tos ligoninės populiarumo priežasties – ji nėra kokia nors specializuota, ir jei numatomos komplikacijos, gimdyvės siunčiamos į didesnes universitetines klinikas, be to, Uklė nėra kaip nors tankiau lietuvių gyvenama vieta, dauguma bazuojasi kitam miesto gale, aplink Europos mokyklą su lietuviška sekcija[1]. Vienok, kai mano palaton atėjo Kavel slaugė pranešti, kad ligoninė neturi vonelės, į kurią tilptų mano 57 cm ilgio naujas vaikas – tai sužinojusios, kad mes lietuviai, sakė, jog už sienos dar vieni yra.
Čia stoja momentas Žarskaus-Patacko tipo asociacijai. Sukeičiam KAVEL raides ir gaunam KALEV‘ą, ne tik saldainių fabriką, kuris 1978 m. paleido pasaulin pirmą tarybinę kramtoškę (mūsų Pergalė trason šoko po metų, kaip ką tik sužinojau internetuose) bet ir šiaip rimtą estų nacionalinio epo herojų. Todėl galima įtarti, kad Kavel ligoninėn traukiama dėl giliai užslėptos baltiškos vienybės chromosomos. Mat sunkoka būtų Belgijoje rasti ligoninę, kurios pavadinimą gautum perstatęs raides Lačplėsyje ar Dainavos senų žmonių padavimuose.
Čia taip va atrodė estiškas popieriukas. Su Donaldais nepalyginsi.
O čia mūsų braškinė. Geriau nei pieštuko šerdelę trupinti ir cukruj volioti.
O dar Kavel mane išdūrė su epidūru – vis sakė, kad dar ne laikas, o po to sakė, kad jau ne laikas, nes pagimdysiu anksčiau, nei suveiks. Dar klausė, kam man to reikia, sakiau, kad norėčiau būti pabandžiusi, nes tris kartus kažkaip neteko, o penkto karto tai jau nesulauksit. Išdūrė, žinoma, ne sušaudyta britų medsesuo, o mano belgė daktarė Van Snick, kurios kabineto lubos yra antros gražiausios matytos mano gyvenime. Nežiūrint to, kad Briuselis šaukiasi Art Nouveau sostine, vis tik pirmos gražiausios mano gyvenimo lubos yra Maskvoje, name kurį statė architektas Šechtelis milijonieriui Riabušinskiui, o savo gyvenimą ten baigė Maksimas Gorkis. Kadangi fotografuoti lubas gulint ginekologinėje kėdėje nėra priimta, tai parodysiu tik Šechtelio-Riabušinskio-Gorkio sraiges:
Čia jos, įsivaizduokit, ant lygių lubų, vienam kampe. Kai aš savo lubas lipdysiu, tai irgi tokias užsodinsiu.
Su tokia vat beepidūrine leksika artėjam prie grupės Leningrad. Dainos „>Bez tebia {pizdec} per ausines klausydavausi darbo vietoj tada, kai ji man buvo gražiausia meilės daina, o darbo vieta buvo K ministerijoje. Nors mano kabineto langai iš aukšto žvelgė į langus tuometinio viceministro garsiu įvairiais dalykais, tame tarpe ir verbaliniu atsidusimu „kul‘tura, bliat…“ patekus į Vavelį(4) [2]– be ausinių jos klausyti nerizikavau, ir taip turėjau įtartiną reputaciją, labiausiai dėl paspirtuko, kuriuo leisdavausi Basanavičiaus gatve į darbą.
Jei ką, Leningrad pavaro ir dainų be anei vieno keiksmažodžio. Yra viena target=“_blank“>apie marihuaną , užkėlusi mane į tokį filologinio nušvitimo lygį, kad supratau, jog pažodinis marihuanos vertimas į rusų kalbą būtų иван-да-марья. Lygiai taip, kaip vadinasi Briuselio rusų parduotuvė[3], nuo kurios iki Edith Cavel ligoninės – tik 4,4 km. Galima subėgioti raugintų agurkų, jei rimtai reikėtų.
Tuomi savo asociacijų šaukštus galėčiau ir baigti, bet dar turiu čia padaryt vietos savo a.a. močiutei, kuriai šįmet būtų suėję 100 metų. Pavyzdžiui, galėjo ji tepti zelionka nubrozdintus kelius Andriulio mamai, mat dirbo medicinos seserim (= l‘Infirmiére) puikios poetės vardu pavadintoje mokykloje.
Čia mano močiutė. Ir aš atsispindžiu.
[1] Tai, kad geriau jau ligoninė būtų arčiau namų, labai aiškiai supratau 2009 m. birželį, kai Briuselin suvažiavę paneuropiniai žemdirbiai liejo gatvėse pieną ir blokavo gatves stambiąją ŽŪ technika (t.y. kombainais ir drapakais visokiais ten). Kad kiek, būtų mano ketvirtos dukros gimimo liudijimą ne Uklės meras, o ŽŪ profsąjungos pirmininkas išrašinėjęs.
[2] Gal ir ne Vavelyje, gal ir išvis jis taip nesakė, bet fama it ir koloritui tinka. Skambus toks buvo valstybės tarnautojas.
[3] Nebuvau toj parduotuvėj niekad, anei žinojau, kad taip vadinasi, lindau į googlą tos gėlelės (иван-да-марья = kupolė) paveiksliuko surasti, bet užsiroviau ant parduotuvės, ir dar Briuselyje, tai apie tuos agurkus ir parašiau.
